S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus ekspozicija

967 metais buvo įrengta Karaimų etnografinė paroda. 1997 metais ši ekspozicija atnaujinta. Pastaroji supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, pažinimo atspindys (Karaimų g. 22, Trakai).

Karaimai - mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta. Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei. Lietuvoje karaimų kalba tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje. XIV a. pab. Vytautas, tęsdamas žemių užkariavimo politiką, pasiekė Krymo pusiasalį. Po pergalės mūšyje su Aukso orda jis atkėlė į Lietuvą 383 karaimų šeimas. Jos buvo apgyvendintos Trakuose, šiaurvakarinėje miesto dalyje. Vėliau karaimų gyvenvietės įsikūrė ir šiaurės Lietuvoje. Trakuose dalis karaimų ėjo pilių sargybą, kita dalis vertėsi žemdirbyste, prekyba ir amatais. Tuo metu Trakai buvo įvairiatautis miestas, kurio teritorija buvo padalinta pagal tautinius ir religinius bruožus. Svarbią reikšmę karaimams turėjo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. suteikta Magdeburgo teisė. Remiantis šia privilegija, karaimams vadovavo renkamas vaitas, pavaldus pačiam valdovui ar jo teismui.

Nuo 1850 m. Lietuvos karaimai buvo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai. 1863 m. caro įsaku numatyta įsteigti vakarinėms Rusijos gubernijoms antrą dvasinę valdybą su atskiru dvasiniu vadovu. Tokia valdyba pradėjo veikti Trakuose 1869 m., vadovaujama hachano - dvasinio ir pasaulietinio vadovo - Boguslavo Kaplanovskio (1806-1898). Po pirmojo Pasaulinio karo Vilniaus ir Trakų karaimų atstovai, susirūpinę savo tautinėmis ir religinėmis problemomis, nusprendė konsoliduotis su Galičo ir Lucko bendruomenėmis.1927 metų rudenį Trakuose įvykęs pirmasis Lenkijos karaimų suvažiavimas dvasiniu vadovu išrinko Seraja Šapšalą (1873-1961), plačiai žinomą karaimų visuomenės veikėją, mokslininką orientalistą, tuo metu gyvenusį Stambule. Tapęs hachanu, įšventinimo iškilmės įvyko 1928 metais Vilniuje, S.Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų.

1938 m. Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J.Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos mėn. 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus. Visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje ir kaip karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios. 1951 m. muziejus panaikintas, o eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Panaikinus karaimų muziejų, S.Šapšalas dirbo Lietuvos Mokslų akademijos istorijos institute. Mirė 1961 metais, palaidotas Vilniuje Liepkalnio karaimų kapinėse. 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S.Šapšalo sukaupta kolekcija.