Aukų kalnas
Ežerais nusėtas ir upėmis išraižytas stulbinantis Trakų kraštovaizdis išsiskiria ne tik gamtiniu, bet ir gausiu kultūriniu-istoriniu paveldu. Lukos (Bernardinų) ežero vakarinėje pakrantėje esančio pusiasalio smaigalyje net 17 metrų aukštyn kyla piliakalnis, kažkodėl pramintas Aukų kalnu. Nuo retais lapuočių medžiais apaugusios viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į įspūdingą ežerų apjuostą Trakų salos pilį.
Piliakalniu vadinama kalva, kurios viršuje stovi ar stovėjo pilis, pastebimi iš žemių supilti pylimai. Žodis „pilis“, beje, kildinamas iš žodžio „pilti“. Aukų kalnas – vienas iš maždaug tūkstančio Lietuvos teritorijoje priskaičiuojamų piliakalnių.
Pagrindinė Aukų kalno, kaip ir kiekvieno piliakalnio, pirminė paskirtis – pilaitės ir aplink ją įsikūrusios gyvenvietės gynyba. Kalno viršuje įrengtoje aikštelėje apsisaugoti nuo užpuolikų susirinkdavo apylinkių gyventojai, čia telkdavosi kariuomenė. Aukų kalno aikštelės ilgis dabar yra 45 metrai, o plotis – 17 metrų. Piliakalnio saugumą didino aplink jį iškastas net 18 metrų pločio, 3 metrų gylio griovys.
Trakų pusiasalio pilis ir jos gynybinis kompleksas su Aukų kalnu nėra gausiai minimi rašytiniuose šaltiniuose. Manoma, kad pusiasalio pilies statybas XIV a. viduryje vykdė kunigaikštis Kęstutis. Jos trukusios apie 20 metų. Iki tol Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija buvo Senųjų Trakų pilis, esanti už 3 km nuo Trakų miesto.
2005 metais Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Aukų kalnas pripažintas valstybės saugomu objektu. Šiandien šio piliakalnio papėdėje vykdomi įvairūs renginiai: viduramžių šventė, jojimo varžybos, senųjų automobilių parodos ir t. t.
Aukų kalno vardo kilmė
Trakų pusiasalio pilies teritorijoje esantis piliakalnis nuo senų laikų vadinamas Aukų kalnu. Tačiau kodėl duotas šis vardas – mįslė!
Plačiai paplitusi legenda apie ant šio kalno pagonių dievams aukojamas aukas. XIX a. viduryje kalno teritoriją tyrinėjęs grafas Eustachijus Tiškevičius rado skylėtą šaukštą ir galvojo, kad jis galėjo būti naudojamas aukojimo ritualuose kraujui semti... Vėliau šį skylėtą šaukštą tyrinėję archeologai nustatė, jog tai daug naujesnis gaminys. Taigi kol kas nėra rasta jokių patikimų šaltinių, patvirtinančių, kad šis piliakalnis kadaise buvo pagonių aukojimo apeigų vieta.
Piliakalnis – gynybinis statinys
Pagrindinė piliakalnių paskirtis – gynyba, todėl visuomet stengtasi juos įrengti maksimaliai natūraliomis gamtos kliūtimis apsaugotose vietovėse. Aplinkinių vandens telkinių saugomos ar stačiais šlaitais pasižyminčios kalvos – gynybiniu požiūriu ypač patogios piliakalniams įrengti.
Kalvos šlaitų aukštis ir statumas – svarbus piliakalnio neprieinamumo požymis. Papildoma pilies apsauga buvo užtikrinama natūralias gamtines kliūtis įtvirtinant žmonių supiltais pylimais ar iškastais grioviais. Kopimas į apie 17 metrų aukščio stataus Aukų kalno viršūnę gali būti nemenkas iššūkis. Laimei, šiandien užlipti į piliakalnį ir pasigrožėti nuo jo atsiveriančiu vaizdu galima pietvakariniame šlaite įrengtais laiptais.
Įsidėmėtina, kad Lietuvoje dabar sunku rasti savo pradinę išorinę išvaizdą išlaikiusį piliakalnį. Dažnai tenka pasitelkti vaizduotę, kad „pamatytum“ anksčiau buvusius daug aukštesnius pylimus, gilesnius griovius ar statesnius šlaitus. Galbūt net pabandyti įsivaizduoti nemažą šarvų ir ginklų svorį, apsunkinantį riterio pečius. Juk jie sverdavo nuo kelių iki 40 kilogramų!
Pusiasalio pilis
Trakų pusiasalio pilis XIV a. viduryje buvo statoma Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pavedimu. Lietuvos viduramžių valdovo Vytauto laikais (XV a.) Trakų pusiasalio pilis, dar vadinama Didžiąja, buvo viena iš didžiojokunigaikščio rezidencijų,neatskiriama Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis. Po Vytauto mirties Didžioji pilis tapo kunigaikščių Švitrigailos bei Žygimanto Kęstutaičio rezidencija.
Ilgainiui pilies teritoriją kunigaikščiai apleido ir ji buvo naudojama pagal kitokią paskirtį. XVI a. pradžioje pusiasalio pilis gavo kalėjimo vaidmenį. Čia buvo įkalinti Maskvos didžiojo kunigaikščio pasiuntiniai ir kiti aukštos kilmės valstybės priešai ar belaisviai. Galiausiai 1655 m. pilis buvo sugriauta ir tik po poros šimtų metų, XIX a. pabaigoje, pradėjus archeologinius tyrinėjimus imtasi gynybinio komplekso restauravimo darbų.
Atgyjantys viduramžiai
Į Trakų pusiasalį tūkstančius žmonių pritraukia kasmet vasaros metu Aukų kalno papėdėje vykstantys renginiai. Unikalių viduramžių švenčių lankytojai birželio mėnesį tarsi laiko mašina nukeliami į senų laikų miesto gyvenimo šurmulį. Čia susirenka gausybė pirklių ir amatininkų, pristatančių puodžių, kalvių, skulptorių, juvelyrų ir kitų meistrų darbus. O specialiai šventei įrengta pinigų kalykla net kviečia patiems nusikaldinti senovinės monetos kopiją.
Lauko virtuvėje susirinkusiųjų laukia tradiciškai gausus ir stulbinantis egzotiškų vaišių pasirinkimas. Šventės dalyvius linksminantys gatvės artistai, savo ištvermę, drąsą bei miklumą demonstruojantys riteriai, senosios muzikos ansamblių ir kalvių kūjų garsai – visa tai užburia senovės dvasia, ypatinga viduramžių pilies ir miesto gyvenimo atmosfera.