Gintarų piliakalnis-dvarvietė

Piliakalnis naudotas I–VI amžiuje. Jį nuo aukštumos saugojo pora gynybinių pylimų, sutvirtintų akmenimis ir medinėmis užtvaromis. Papėdėje iki XII a. veikė kapinynas. XVI amžiuje ant piliakalnio buvo pastatytas Kartenos dvaras, kurį supo 3 tvenkiniai. Prie tvenkinių stovėjo vandens malūnas. Dvaras sudegė XVII a. viduryje, per karus su švedais.

Piliakalnį vietos gyventojai vadina „Vyšnių kalnu“. Pasakojama, kad Kartenos ponas labai mėgo vyšnias ir pasodino didelį sodą Dvarui sudegus, sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais papuošdavo kalvą. Kitas padavimas byloja, kad švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė lobių rūsyje, kuriame liko gyva palaidota po rūmų griuvėsiais. Ją išvaduoti galima tik sykį per 300 metų.

Piliakalnis labai apardytas arimų, aikštelėje stovėjusio Naujųjų laikų dvaro, dirvonuoja. Jo ŠV aikštelės krašte, ties pylimu sukurta kompozicija iš ratu sudėtų didelių akmenų. Nuostabus piliakalnis – tikras Lietuvos Stounhendžas. Ratu išdėlioti didžiuliai rieduliai, jų yra 19, o centre ant pačio didžiausio stovi paminklas (pastatytas 2003 m. minint Kartenos 750 metų sukaktį). Prie paminklo sumūrytas nedidelis aukuras su apvalia duobute.