Buvusi Veiverių mokytojų seminarija

Veiverių mokytojų seminarija

1866 m. spalio 2 d. Veiverių bažnytkaimyje, buvusiuose arklių pašto stoties rūmuose, įkurti pedagoginiai kursai, kurie 1872 m. pavadinti mokytojų seminarija.

Carinės vyriausybės tikslas – izoliuoti Šiaurės vakarų kraštą nuo lenkų  įtakos ir kuo greičiau jį surusinti. Todėl 1872–1905 m. seminarijoje ir moksleivių bendrabučiuose uždrausta lietuviškai kalbėti, koridoriuose kabėjo užrašai „Lietuviškai kalbėti draudžiama“. Pamokos buvo dėstomos rusų kalba. Tik po 1905 m. revoliucijos buvo leista kalbėti lietuviškai.

1915 m. artėjant frontui, seminarija persikėlė į Vilnių, vėliau į Poltavos guberniją, Charkovo guberniją. 1918 m. seminarija išleido paskutinę mokytojų laidą. Per 52 gyvavimo metus ji parengė ir išleido 1025 mokytojus. Apie 800 baigusiųjų buvo lietuviai.

Nemaža dalis Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių buvo pradinių klasių mokytojai, o kiti tapo žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais: operos solistas A. Kučingis, kanklių muzikos gaivintojai P. Puskunigis, J. Strimaitis, dailininkas A. Žmuidzinavičius, profesorius P. Dovydaitis. Seminarijoje mokėsi poetas J. Andriulaitis-Kalnėnas, poetas, vertėjas P. Arminas-Trupinėlis, rašytojas K. Sakalauskas-Vanagėlis.

Veiverių mokytojų seminarija buvo reikšmingas švietimo ir kultūros židinys Lietuvoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo seminarija buvo vienintelė lietuvių mokytojų rengimo įstaiga, kuri dar davė didelį būrį kultūros ir mokslo darbuotojų.